Menu turi užsiimti menininkai, o ne valdžia. Andrzejus Wajda apie „Povaizdį“

Menu turi užsiimti menininkai, o ne valdžia. Andrzejus Wajda apie „Povaizdį“

Lapkričio 3 dieną atidaryta „Scanorama“ rodo paskutinį didžiojo lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmą „Povaizdis“(„Powidoki“). Lenkijoje filmas ekranus pasieks ateinančių metų sausį, bet filmas jau rodytas Toronto, Romos, Gdynės kino festivaliuose. Spalio 9 dieną miręs režisierius  dar spėjo Gdynėje pats pristatyti filmą – juo buvo paminėtas Wajdos 90-metis. „Povaizdis“ pasakoja apie paskutiniuosius tapytojo avangardisto, meno teoretiko,pedagogo   Władysławo Strzemińskio  (1893-1952) gyvenimo metus.  Tapytojas susijęs ir su Vilniumi: čia Strzemińskis kartu su žmona skulptore Katarźyna Kobro apsigyveno 1922-aisiais, dirbo piešimo mokytoju, kartu su Vytautu Kairiūkščiu surengė pirmąją lenkų avangardo parodą. Gdynės kino festivalio išvakarėse Wajda davė interviu Joannai Poros (PAP agentūra). Pateikiame šio pokalbio bei pokalbio su Valerijumi Masterovu, rugpjūtį išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

Jūsų filme kultūros ministras kreipiasi į tarptautiniu mastu pripažintą menininką žodžiais: „Jus, pone Strzemiński, reikėtų nustumti po tramvajumi“. Tas pats ministras sako kalbą, kurioje pabrėžia, kad „partija vykdo kultūros puolimą“ ir kviečia meno mokyklų studentus „Kovoti su kosmopolitizmu ir keliaklupsčiavimu prieš Vakarų kultūrą.“

Tai autentiški kultūros ir meno ministro Włodzimierzo Sokorskio kalbos fragmentai. Šis tekstas egzistuoja ir dalį jo panaudojau filme. Jei gerai pamenu, šią kalbą Sokorskis pasakė meno mokyklų suvažiavime Poznanėje. Jame dalyvavau būdamas Lodzės kino mokyklos studentas. Kalbant apie žodžius, kuriais Sokorskis kreipiasi į Strzemińskį, esą jį reikėtų nustumti po tramvajumi, jie nesusiję su Strzemińskiu, bet tikri. Manau, kad turėjau teisę juos panaudoti filme. Iš tikrųjų tuos žodžius būtent iš ministro Sokorskio išgirdo Witoldas Lutosławskis.  Tai įvyko po susirinkimo, kuriame Lutosławskis ryžtingai gynė menininko laisvę. Tada Sokorskis, susinervinęs, kad kažkas drįso pasipriešinti jo pažiūroms, išeidamas iš salės pasakė Lutosławskiui, kad jį reikėtų „nustumti po tramvajumi“. Lutosławskis šią istoriją papasakojo man. Kurdamas „Povaizdį“ pagalvojau, kad dabar tinkamas momentas priminti tuos žodžius.

 

Tapytojo pažįstami, kiti kūrėjai, stengdamiesi apginti Strzemińskį nuo valdžios atakų, primindavo, kad tai iškilus menininkas, pripažintas visame pasaulyje, kad jis įkūrė pirmąjį Lenkijoje ir antrą Europoje šiuolaikinio meno muziejų, todėl jo svarba negalima abejoti. Tai ministro tai neįtikino.

„Povaizdis“ pasakoja apie juodžiausią pokario Lenkijos laikotarpį, apie 1948-1952 metus, kai mene buvo diegiamas socialistinis realizmas. Tais blogiausiais laikais skambėjo būtent tokie žodžiai. Ir menininkams buvo taikomi tokie apribojimai, kokius parodžiau filme. Strzemińskis –menininkas formavosi Rusijoje, kur tada radosi pats avangardiškiausias savo laiko menas. Jis bendravo su Malevičiumi, Kandinskiu. Į Lenkiją kartu su skulptore Katarźyna Kobro jis persikėlė 1922-aisiais. Prieš tai Rusijoje jis matė revoliuciją ir suvokė, kad po 1922-ųjų Sovietų sąjungoje neturi šansų būti menininku. Dauguma lenkų menininkų anksčiau nebuvo susidūrę su tokia sistema, kokią matė Strzemińskis. Iš pradžių lenkų menininkai manė, kad nieko panašaus negali būti. Strzemińskis apie tą sistemą žinojo daug anksčiau, todėl išvyko iš SSRS, atvažiavo į Lodzę, kad galėtų tęsti savo avangardinę tapybą.

 

Pasaulinė „Povaizdžio“ premjera įvyko Tarptautiniame Toronto kino festivalyje. Filmas buvo sutiktas ovacija. Pasak festivalio direktoriaus Pierso Handlingo, „Povaizdis“ –  „stipriausias, pikčiausias pastarųjų metų“ Jūsų  filmas. Ar jaučiate pyktį?

 Yra įvairių požiūriu, kokia turi būti meno raida, ar jis turi tarnauti skirtingoms politinėms grupėms. Šiuo filmu aš norėjau perspėti prieš bet kokį valstybės įsikišimą į meno reikalus. Kaip kad sakė Strzemińskis, menas turi būti vertinamas ne už jo naudingumą, bet tik už kūrybą, už tai, kad mums atveria naujas galimybes, naują pasaulį, naują požiūrį. Tokia yra meno vertė ir manau, kad tai privaloma iki šiol. Ar šis filmas gimė iš pykčio? Ne. Greičiau iš mano didelės patirties. Iš to, kad mačiau tokius laikus ir žinau, kur jie veda.

 

Kodėl autoritariniai režimai ir sistemos įnirtingai atakavo tokius žmones kaip Strzemińskis, Lutosławskis?

Todėl, kad tokia sistema turėjo būti vientisa. Visi turėjo jai paklūsti. Kova su individualybėmis, menininkais, nepritariančiais sistemai, buvo politinio įvaizdžio dalis.

 

Kaip tokie žmonės kenkė sistemai?

Juk visi turėjo mąstyti vienodai. Jei kas nors mąstė kitaip ir dar bandė pasisakyti – ar kaip menininkas, ar kaip pilietis, to užteko, kad jis taptų „santvarkos priešu“. Toji santvarka negalėjo gyventi be priešų. Jai buvo būtinas priešas. Taip elgdamasi su Strzemińskiu ir į jį panašiais, valdžia rodė, kad ji gali padaryti visiškai viską, būti absoliučiai nuosekli iki pat pabaigos.

 

Strzemińskio biografijoje buvo Aleksandro II Maskvos kadetų korpusas, Inžinierių mokykla Peterburge, Pirmasis pasaulinis karas ir sužeidimas, mokslas ir dėstymas Laisvosiose dailės dirbtuvėse (buvusioje Stroganovo meno akademijoje), vadovavimas Liaudies švietimo komisariato meno skyriui, darbas Smolenske ir tik 1922-aisiais nelegalus sienos su Lenkija kirtimas...

Šio žmogaus gyvenimas vertas kvapą gniaužiančio serialo. Pradedant siaubingu sužeidimu 1916 metais, kai sprogo granata. Strzemińskis buvo išminuotojų būrio vadas. Po sprogimo jam amputavo dešinę koją ir kairę ranką, buvo sužeistos akys. Jį išsiuntė gydytis į ligoninę Maskvoje. Ten jis susipažino su gailestingąja sesele Katia Kobro, kuri vėliau tapo jo žmona ir garsia skulptore. Tapęs visišku invalidu būdamas 22-ejų, jis rado save kitame – dailininko ir teoretiko gyvenime. Strzemińskis draugavo su Tatlinu ir Malevičiumi, kuris jo iniciatyva surengė parodą Varšuvoje. Aš ilgai jaučiau šios istorijos poveikį ir iš pradžių norėjau sukurti filmą būtent apie keistą Strzemińskio ir Kobro sąjungą. Tačiau imdamasis psichologinio filmo , negalėjau tikėtis , kad jo scenaristu taps mano mylimas Dostojevskis. Pagaliau nusprendžiau sukurti politinį filmą ir susikoncentruoti ties Strzemińskiu pirmaisiais pokario metais – pačiais blogiausiu Lenkijoje stalini zmo laikotarpiu, ties ideologinio spaudimo menininkui laikais. Strzemińskis buvo originalus menininkas, fantastiškas Lodzės dailiųjų menų akademijos pedagogas. Dabar mokykla pavadinta jo vardu. Jo darbus, tarp jų ir po mirties išspausdintą garsiąją „Matymo teoriją“, mašinraštį studentai platino nelegaliai. Prieš jo paskaitas studentai ir profesoriai varžėsi, kas greičiau užims laisvas vietas. Bet 1952 metais kultūros ministro įsakymu jis buvo nušalintas nuo dėstymo ir išmestas iš Lenkų dailininkų sąjungos „už neatitikimą socialistinio realizmo normoms.“  Faktiškai originalus menininkas buvo išmestas į gatvę, kur jį ir rado. Gydytojai nustatė bado ligos diagnozę.

 

Filmo pavadinimas neįprastas. Kaip jį paaiškintumėte?

Jis atėjo iš Strzemińskio „Matymo teorijos“. Žiuri į daiktą, nukreipi žvilgsnį, bet prieš tai buvęs vaizdas akimirksniui dar lieka akyse, o ant jo užsikloja naujas vaizdas. Tą teoriją pritaikiau kinui. Po daugelio metų mano dabartinis pasaulio matymas užsideda ant vaizdų, kurie ateina iš praeities. Ėmiausi filmo, nes ir pats kadaise mokiausi tapybos. Bet svarbiausia tai, kad norėjau parodyti: negalima priimti tokios politinės sitemos, kuroje valdžia diktuoja menininkui, ką jis turi tapyti ir kaip turi elgtis. 

 

Tai filmas apie principingą žmogų, kuris nenori išsižadėti savo įsitikinimų ir pasipriešina sistemai. Taip Jūs kalbėjote pasibaigus filmavimui. Kokia yra universalioji „Povaizdžio“ tema? Ar bandote ją susieti su dabarties situacija?

Susiduriame su valdžios bandymais paveikti meną. Pas mus kalbama apie tai, koks turi būti tautinis menas, kas yra menas, o kas juo nėra. Sukūriau filmą apie praeities įvykius, kuris tvirtina, kad kištis į meną nėra valdžios uždavinys. Menu turi užsiimti menininkai, o ne valdžia. Jei  situacija tokia, kad tampa  svarbus menininkų balsas, visuomenė šį balsą supras ir priims tokį meną, kokį kuria menininkai. Nėra reikalo, dirbtinai tą meną politizuoti.

 

„Povaizdis“ tai taip pat pasakojimas apie žmones, kurie supo Strzemińskį paskutiniais jo gyvenimo metais, apie reakciją į jo situaciją. Jaudinanti filmo scena rodo didžio menininko mirtį: Strzemińskis nukrenta ir guli parduotuvės vitrinoje tarp manekenų. Per langą matyti gatve einantys ir neraguojantys į gulintįjį  žmonės.

Toks buvo šios scenos sumanymas. Todėl tai ir vyksta vitrinoje. Jis nukrenta, o kartu akivaizdu, kad gatvė gyvena savo gyvenimą.

 

Rusų režisierius Aleksandras Sokurovas neseniai sakė, kad norėtų sukurti bendrą rusų ir lenkų filmą, kuris padėtų sugriauti pastaraisiais metais atsiradusią sieną tarp Lenkijos ir Rusijos. Jis pridūrė, kad mielai padirbėtų kartu su Jumis.

Jau esu sakęs, kad laikau Sokurovą vienu talentingiausių kino kūrėjų. Jis neužsiima nevaisingomis kelionėmis po praeitį, sąskaitų suvedinėjimu su tuo, kas seniai baigėsi. Kaip ir kiekvienas tikras  menininkas jis pradeda nuo savęs.  Pritariu Sokurovui, kad mūsų bendras filmas galėtų sujungti nutrauktus ryšius. Pasitelkus  kultūrą, o greičiausiai  būtent kiną, galima  lengviau nugalėti negatyvias praeities dramas. Pasaulis nėra tik juodas ir baltas. Istorinių įvykių įvertinimas reikalauja atskiro ir rimto pokalbio. Visi bandymai kurti siaurą nacionalistinį kiną baigiasi totaliu meniniu žlugimu. Nes tokio kino žiūrovas yra trumpalaikis, jis dažnai kuriamas skubant, tai dirbtinis veiksmas. Patriotu šiandien skelbiamas tas, kuris pakartoja oficialų valdžios požiūrį. Tai apsimestinis grįžimas į praeitį, jis labai provincialus. Bet kuriuo atveju praeitis dabar jau nebegali vaidinti lemiamo vaidmens, net tragiškaiusi jos puslapiai.  Ėmiausi Katynės temos tik todėl, kad mano tėvas buvo viena iš daugelio jos aukų. Dabar Katyne dažnai naudojamasi konjunktūriniais politiniais sumetimais. Kai kurie pesudopolitikai net vadina „antrąja Katyne“ lėktuvo katastrofą šalia Smolensko. Tai nepadoru.

Parengė Kora Ročkienė