Kokios spalvos yra pasaulis, kuriame randasi kolosalūs sumanymai? Koks jo kvapas? Fausto pasaulyje trošku. Tačiau tvankioje jo landynėje gimstančiose vizijose verčiami kalnai. Jis mąstytojas, kurio galvoje knibždėte knibžda idėjos, jis gražbylys, vizionierius, svajotojas. Ir tiesiog žmogus, kurį valdo instinktai: alkis, godumas, geismas. Nelaimingas, dvasios šmėklų persekiojamas vargeta – apie tokį nesupoetintą Faustą pasakoja filmas. Kam stabdyti akimirką, jei galima žengti tolyn? Vis tolyn, tolyn, nepastebint, kad laikas stovi vietoje. Lyg iš flamandų ir olandų tapytojų darbų išniręs A. Sokurovo „Faustas“ kalba simboliais ir metaforomis. Tai netradicinė Goethe’s tragedijos ekranizacija. Greičiau skaitymas to, kas lieka tarp eilučių.

„Faustas yra paskutinė kino tetralogijos apie galią dalis. Pagrindiniai herojai pirmuose trijuose filmuose yra tikros istorinės asmenybės: Adolfas Hitleris („Molochas“, 1999), Vladimiras Leninas („Jautis“, 2000) ir Japonijos imperatorius Hirohito („Saulė“, 2005). Simbolinė Fausto figūra užbaigia seriją šių didžių lošėjų, kurie neteko daugiausia, ko gyvenime galėjo netekti. Iš pažiūros Faustas šioje portretų galerijoje nedera – kone muziejinis literatūros personažas, apipintas paprastu siužetu. Kas jį sieja su tomis realiomis asmenybėmis, pasiekusiomis valdžios viršūnę? Meilė žodžiams, kuriais lengva įtikėti, ir patologinis nelaimingumo jausmas. Blogis gali daugintis, Goethe suformulavo jo esmę: „Nelaimingi žmonės yra pavojingi,“ – sako režisierius Aleksandras Sokurovas.