Kaip išmatuoti laukimą – valandomis, dienomis, laiškais, žingsniais? Autobiografiniame, režisieriaus atsiminimais ir išlikusia jo tėvų korespondencija paremtame filme prasideda ir baigiasi viena Vaseko ir jo mamos diena. Ankstyvas 1987 metų pavasaris Čekoslovakijoje, šeimos vyras nuo totalitarinės santvarkos pabėgęs į Angliją. Moteris išsiskyrimo laiką gyvena bandydama gauti leidimą išvykti pas jį ir popieriuje su juo dalydamasi dienos įvykiais ir mintimis. Tėvo išsiilgęs berniukas tądien lydėdamas mamą į žygį pas biurokratus stebi daiktus, koridorius, gatves, uždaras duris, už kurių sprendžiami likimai. Detalės, patraukiančios jo žvilgsnį, prislopinti šnabždesiai, skubriais žingsniais aidintys koridoriai įtaigiai perteikia ano suvaržyto meto atmosferą.

„80 laiškų“ – tai filmas apie mane ir mamą, kai tėtis nuo totalitarinio režimo pabėgo į Vakarus. Filmo veiksmas trunka vieną dieną. Labai gerai ją atsimenu. Kaip ir mamą, judančią lyg užprogramuota mašina, pasiryžusią kovoti su komunistų biurokratija, genamą vienintelio siekio – išvažiuoti pas tėtį. Filmas intymus, sukurtas kukliomis priemonėmis. Norėjau savo paties istoriją papasakoti drąsiai ir, manau, filmas išėjo originalus. Siekiau trupučio tylos šiuolaikiniame šlykštumą, triukšmą ir neskoningus efektus garbinančiame pasaulyje. Nenoriu traukti dėmesio šokiruodamas. Filme norėjau parodyti žmogų, kuris yra mylimas, perteikti jo liūdesį – baltą, tylų ir ramų, kaip mano filmas. Ir nesibaigiantį,“ – sakė režisierius.