Nes šiandien pat tariu viso gero, madam šūdina markize!
Senas amerikiečių profesorius mėgaujasi nuošaliu gyvenimu prašmatniuose rūmuose Romoje. Jo ramybę netikėtai sudrumsčia markizė su jaunuolių svita. Lėta gyvenimo tėkmė virsta siautulingu chaosu, draugijos portretas atsiskleidžia naujomis spalvomis ir priverčia tradiciją bei modernią kultūrą stoti į akistatą.
Donatello „Dovydo“ apdovanojimas; italų kino kritikų ir žurnalistų apdovanojimas „Sidabrinė juosta“; Japonų akademijos apdovanojimas
Režisierius buvo puikus literatūros žinovas, todėl Visconti filmų iki galo neįmanoma suprasti, neišmokus jam svarbių „literatūros pamokų“. Visą gyvenimą jis svajojo ekranizuoti „Prarasto laiko beieškant“, bet tai liko neįgyvendinta. Laiko dimensija jam buvo svarbi: Visconti mokėjo filmuose materializuoti laiko tėkmę – užtenka prisiminti kad ir „Mirties Venecijoje“ finalą. Praėjęs laikas jo filmuose ne saldžių ar skausmingų prisiminimų šaltinis, jis svarbus, nes lemia ir apibrėžia dabartį, priverčia personažus išdrįsti pagaliau suvokti save.
Visconti debiutas kine buvo išskirtinis, nes tapo įžanga į naują, netrukus visą pasaulinį kiną atnaujinusį kino judėjimą, vadinamą neorealizmu. 1942-aisiais kurtas „Apsėdimas“ („Ossessione“) – tai laisva 1934 m. pasirodžiusio amerikiečių rašytojo Jameso M. Caino romano „Laiškanešys skambina du kartus“ ekranizacija.