Rokas ir jo broliai

Vaizdai

Laimingesnė būsiu tik tą dieną, kai visi mano sūnūs vėl bus kartu prie šio stalo, visi vieningi kaip penki mano rankos pirštai!

Skurdas našlę Rozariją ir keturis jos sūnus atgina į Milaną ieškoti šviesesnio gyvenimo. Rokas ir Simonas greitai atsiduria bokso ringe, kur išmoksta įveikti priešininką ir apsiginti. Broliai nė neįtaria, kad nuožmiausia kova jų laukia stojus į akistatą su savo silpnosiomis pusėmis, visuomenės prietarais ir baime peržengti papročių nubrėžtas ribas. Ši meistriškai pasakojama istorija seka senovės graikų tragedijos principais, sykiu peržengia savo laiką ir tarsi numato tradicinės šeimos pamatų griūtį.

Festivaliai: 

Donatello „Dovydo“ apdovanojimas; Venecijos kino festivalis – „Sidabrinis liūtas“ ir Ypatingasis žiuri apdovanojimas

Luchino Visconti

Režisierius buvo puikus literatūros žinovas, todėl Visconti filmų iki galo neįmanoma suprasti, neišmokus jam svarbių „literatūros pamokų“.  Visą gyvenimą jis svajojo ekranizuoti „Prarasto laiko beieškant“, bet tai liko neįgyvendinta. Laiko dimensija jam buvo svarbi: Visconti mokėjo filmuose materializuoti laiko tėkmę – užtenka prisiminti kad ir „Mirties Venecijoje“ finalą. Praėjęs laikas jo filmuose ne saldžių ar skausmingų prisiminimų šaltinis, jis svarbus, nes lemia ir apibrėžia dabartį, priverčia personažus išdrįsti pagaliau suvokti save.

Visconti debiutas kine buvo išskirtinis, nes tapo įžanga į naują, netrukus visą pasaulinį kiną atnaujinusį kino judėjimą, vadinamą  neorealizmu. 1942-aisiais kurtas „Apsėdimas“ („Ossessione“) – tai laisva 1934 m. pasirodžiusio amerikiečių rašytojo Jameso M. Caino romano „Laiškanešys skambina du kartus“ ekranizacija.