Mirtis Venecijoje

Vaizdai

Tiesa? Teisingumas? Žmogiškasis orumas? Ko jie verti?

Krizės kamuojamas vokiečių kompozitorius sielos prieglobsčio ieško Venecijos kurorte. Ten susipažįsta su atostogaujančia lenkų šeima ir jos nuostabaus grožio sūnumi. Vyras nelauktai atsiduoda nutylėjimų persmelktai žvilgsnių dramai ir patiria palaimingą pilnatvę. Jautrus režisieriaus žvilgsnis kuria subtilią pustonių žaismę ir ja atskleidžia taisyklėms paklūstančio visuomeninio gyvenimo ir aukštųjų menininko siekių prieštarą.

Festivaliai: 

Kanų kino festivalis – Apdovanojimas režisieriui už gyvenimo nuopelnus; Donatello „Dovydo“ apdovanojimas; Britų kino akademijos apdovanojimas

Luchino Visconti

Režisierius buvo puikus literatūros žinovas, todėl Visconti filmų iki galo neįmanoma suprasti, neišmokus jam svarbių „literatūros pamokų“.  Visą gyvenimą jis svajojo ekranizuoti „Prarasto laiko beieškant“, bet tai liko neįgyvendinta. Laiko dimensija jam buvo svarbi: Visconti mokėjo filmuose materializuoti laiko tėkmę – užtenka prisiminti kad ir „Mirties Venecijoje“ finalą. Praėjęs laikas jo filmuose ne saldžių ar skausmingų prisiminimų šaltinis, jis svarbus, nes lemia ir apibrėžia dabartį, priverčia personažus išdrįsti pagaliau suvokti save.

Visconti debiutas kine buvo išskirtinis, nes tapo įžanga į naują, netrukus visą pasaulinį kiną atnaujinusį kino judėjimą, vadinamą  neorealizmu. 1942-aisiais kurtas „Apsėdimas“ („Ossessione“) – tai laisva 1934 m. pasirodžiusio amerikiečių rašytojo Jameso M. Caino romano „Laiškanešys skambina du kartus“ ekranizacija.