KARAVADŽAS

Vaizdai

Nesu girdėjęs apie revoliuciją, sukeltą teptukais.

Mirštančio maištingojo dailininko Karavadžo (Michelangelo Merisi da Caravaggio) gyvenimas jo atmintyje iškyla paveikslais – įžūliais, novatoriškais, spalvingais. Vaikystėje jis buvo gatvės chuliganas, nesibodėjęs pelnytis iš savo kūno. Paauglystėje atsidavė ne tik jį auklėjusio, bet ir tvirkinusio dvasininko globon. Suaugęs įsivėlė į biseksualų meilės trikampį, paženklintą mirtimi. Jis aistringai gyveno, bet dar aistringiau tapė, savo paveiksluose žmogžudžius paversdamas šventaisiais, o prostitutes – madonomis. Ir kūrė taip, kad ankstyva mirtis nespėtų ištrinti nė štricho.

„Kurdamas šį filmą, mečiau iššūkį į Amerikos kultūrą orientuotam kinui, sakydamas – štai kūrinys, kuris šlovina Europos kultūrą. Aš visad žvelgiau senojo žemyno kryptimi“, – sakė režisierius Derekas Jarmanas.

Festivaliai: 

Berlyno kino festivalis – „Sidabrinio lokio“ apdovanojimas, CIDALC prizas; Tarptautinis Stambulo kino festivalis – specialusis žiuri prizas.

Derek Jarman

Derekas Jarmanas gimė 1942 m. Anglijoje. Režisierius savo filmuose atvirai kalbėjo apie seksualinių mažumų teises, nepabijojo visuomenei atskleisti turintis ŽIV ir kovojo dėl žmonių, sergančių AIDS, teisių. Savo kūrybinį kelią pradėjo kaip dailininkas. 1976 m. jis pristatė debiutinį ilgametražį filmą „Sebastijonas“. 1978 m. sukurtame filme „Jubiliejus“ į pankų pasaulį iš praeities žvelgia karalienė Elžbieta I. Išskirtinės, ryškios asmenybės tapo jo filmų „Karavadžas“ (1986), „Edvardas II“ (1991) ir „Vitgenšteinas“ (1993) herojais. 1989 m. pasirodė kūrinys „Karo requiem“, kurį įkvėpė režisieriaus tėvo pasakojimai apie karą. Paskutinis Jarmano filmas „Mėlyna“ (1993) tapo savotišku kūrėjo testamentu. 1994 m. jis mirė nuo AIDS sukeltų komplikacijų.