Apsėdimas

Vaizdai

Niekada nemaniau, kad galiu būti tiek priklausomas nuo žmogaus.

Bastūnas Džinas degalinėje susipažįsta su pakelės užeigos savininko žmona. Negalėdami atsiduoti aistrai, jie sumano peržengti moralės ir teisingumo ribas. Kruopščiai apgalvotas nusikaltimas mylimiesiems suteikia norėtą laisvę, bet juos prislegia nepakeliama kaltės našta. Filmas kelia klausimus apie griaunančią jausmų jėgą ir tamsiąsias moralės puses, aptemdančias atmintį ir likimus pakreipiančias nenumatyta linkme. „Apsėdimas“ – tai pirmoji ir iki šiol nepralenkta Jameso M. Cane’o romano „Laiškanešys skambina du kartus“ ekranizacija.

Luchino Visconti

Režisierius buvo puikus literatūros žinovas, todėl Visconti filmų iki galo neįmanoma suprasti, neišmokus jam svarbių „literatūros pamokų“.  Visą gyvenimą jis svajojo ekranizuoti „Prarasto laiko beieškant“, bet tai liko neįgyvendinta. Laiko dimensija jam buvo svarbi: Visconti mokėjo filmuose materializuoti laiko tėkmę – užtenka prisiminti kad ir „Mirties Venecijoje“ finalą. Praėjęs laikas jo filmuose ne saldžių ar skausmingų prisiminimų šaltinis, jis svarbus, nes lemia ir apibrėžia dabartį, priverčia personažus išdrįsti pagaliau suvokti save.

Visconti debiutas kine buvo išskirtinis, nes tapo įžanga į naują, netrukus visą pasaulinį kiną atnaujinusį kino judėjimą, vadinamą  neorealizmu. 1942-aisiais kurtas „Apsėdimas“ („Ossessione“) – tai laisva 1934 m. pasirodžiusio amerikiečių rašytojo Jameso M. Caino romano „Laiškanešys skambina du kartus“ ekranizacija.