Kanų kino festivaliui artėjant: sėkmės numylėtiniai ir išvarytieji iš rojaus

Kanų kino festivaliui artėjant: sėkmės numylėtiniai ir išvarytieji iš rojaus

Anksčiau Kanų kino festivalyje sutikusi savo kolegas stebėdavausi išgirdusi, kad tai jų penkioliktieji arba septynioliktieji Kanai. Toks laiko tarpas atrodė stulbinamai ilgas. Dabar niekuo nebesistebiu, tik bandau suvokti, kuo naujausi Kanai skirsis nuo buvusių. Jų grandinė atsako į pamatinį klausimą kino bendruomenei: kas yra šis didžiausias ir svarbiausias pasaulio kino forumas ir kodėl būtent jis taip tituluojamas?

Septyniasdešimt metų nenuvargino festivalio, bet atskleidė jo stiprybės pamatus. Nuo pat pirmųjų apsilankymų Kanai mane stebino ir žavėjo gebėjimu parodyti visą kino kraštovaizdį – nuo žemumų iki viršukalnių. Suformuoti pasaulio realybės atspindį kine Kanams padėjo racionalus programų formavimo principas, kurį šiandien akcentuoja ir festivalio vadovas Thierry Frémaux – tai, kas kino pasaulyje reikšmingiausia, natūraliai atsiranda festivalio Didžiojoje konkursinėje programoje, o programa „Ypatingas žvilgsnis“ visada parodys tai, kas įdomiausia ir tikrai ypatinga. Ši jungtis tiesia kelią reikšmingiausio apdovanojimo link. Prisiminkime puikų švedų režisieriaus Rubeno Ostlundo skrydį iš „Ypatingo žvilgsnio“ iki Auksinės palmės šakelės. Šiais metais Didžiojoje konkursinėje programoje jau pristatomas ankstesnis „Ypatingo žvilgsnio“ laureatas Sergejus Dvorcevojus, prieš keletą metų sužavėjęs Kanų publiką savuoju „Tulpan“. Jo antrasis ilgametražis filmas „Ayka“ („My Little One“) pirmiausia turės nurungti neišdildomą savo pirmtako prisiminimą.

Auksinės palmės šakelės link

Didžiųjų kino kūrėjų septyniasdešimt pirmųjų Kanų Didžiojoje konkursinėje programoje pakanka. Konkursą atveria Auksinės palmės šakelės laureatas Asgharas Farhadi filmu „Visi žino“ („Todos lo saben“). Jam galės mesti iššūkį Kanų konkurso numylėtiniai: ir turkų kino estetas Nuri Bilge Ceylanas „Laukinė kriaušė“ („Ahlat agaci“), ir Spike'as Lee, ir Jafaras Panahi, ir Matteo Garrone'as, ir Ryusuke Hamaguchi, ir kiti pretendentai į aukščiausią apdovanojimą. Tačiau ne mažesnę intrigą žada rečiau girdimos pavardės: ir kitaip garsus Kirilas Serebrennikovas „Vasara“ („Leto“), ir Pavelas Pavlikovskis „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“), ir jau minėtasis Sergejus Dvorcevojus. Taigi Kanai išlaikė pagrindinį principą – konkursinė programa žadą intrigą ir skatina kritikus bei žurnalistus spėlioti, o kas gi laimės? Pagrindinę konkursinę programą lydi tradicinė programa „Out of Competition“, kurioje šiais metais didžiausio dėmesio tikrai sulauks provokacijų meistras ir kino pasaulio Enfant terrible režisierius Larsas von Trieras, sugrįžęs į Kanų rojų ir prisiekęs nedalyti pavojingų interviu, kad vėl nebūtų iš jo išvarytas.

Atsidūręs programoje „Dvi režisierių savaitės“, į kurios filmus patekti sunkiausia, supranti, kurių režisierių kūriniai ilgainiui atsiras ir pagrindinėje konkursinėje programoje. Kanai savotiškai ugdo Didįjį konkursą paralelinėmis programomis „Ypatingas žvilgsnis“, „Dvi režisierių savaitės“ ir „Kritikų savaitė“. Jie ne tik atranda talentingus režisierius, bet ir seka jų biografijas. Per septyniasdešimt metų „Dviejose režisierių savaitėse“ pirmą kartą buvo pristatyti ir Raineris Werneris Fassbinderis, ir Woody Allenas, ir Michaelis Haneke, ir Sofia Coppola, ir daugybė kitų pasaulio kino korifėjų.

Debiutantai, „Kritikų savaitėje“ besivaržantys dėl Auksinės kameros apdovanojimo, taip pat siekia kopti Auksinės palmės šakelės link. „Kanų klasika“ ir „Cinéfondation“ atiduoda pagarbą kino istorijai ir kūrybingumo tradicijai. Milžiniška mugė „Marché du Film“ dažnai taip pat žada netikėtų atradimų. Neturint aiškaus plano tikrai lengva pasiklysti. Kanai tiek pat baugina, kaip ir žavi.

Charizmatiška žiuri

Dar vienas Kanų stiprybės šaltinis – jo Didžiosios konkursinės programos žiuri figūros. Jos nežada jokių atsitiktinumų – verdiktai priimami gerai apgalvotai, vadovaujantis aukščiausios meninės vertės kriterijais. Galbūt tik kartais pasiduodama politinio korektiškumo sugestijai. Žavioji žiuri prezidentė Cate Blanchett, vaidinusi ne viename Kanų konkursinės programos filme („Babelis“, „Kerol“), garsėja rafinuotu skoniu ir subtilumu. Šalia jos rikiuojasi ne mažiau svarbios kino pasaulio asmenybės, iš kurių mūsų žiūrovams geriausiai pažįstami režisierius Andrejus Zviagincevas („Leviatanas“, „Nemeilė“), aktorės Kristen Stewart („Zils Marijos debesys“, „Asmeninis pirkėjas“) ir Léa Seydoux („Vidurnaktis Paryžiuje“, „Adelės gyvenimas“, „Omaras“, „Tai tik pasaulio pabaiga“). Ne mažiau džiugina ir „Kritikų savaitės“ žiuri pirmininko pasirinkimas – juo tapo vienas talentingiausių norvegų režisierių Joachimas Trieras, kurio filmais „Repriza“, „Oslas, rugpjūčio 31-oji“, „Garsiau už bombas“ ir „Telma“ galėjo mėgautis Lietuvos žiūrovai.

Ovacijos ir dūriai į širdį

„Dvi režisierių savaitės“ pasižymi gražia tradicija – pasibaigus seansui, į salėje sėdinčią ir žiūrovų verdikto laukiančią kūrybinę grupę nukreipiamas šviesos spindulys. Ši akimirka leidžia autoriams pajusti pirmąsias festivalio publikos reakcijas. Režisieriai dažnai pabrėžia, kad jiems brangiausias žiūrovų vertinimas. Kartais ovacijos trunka labai ilgai, bet būna ir kitaip.

Europos kinas be sienų

„Scanoramai“ šie Kanai svarbūs ne tik naujais, dar nematytais filmais ir laukiančiais atradimais. 2018 m. įsteigtas kino festivalių tinklas „Judantys vaizdai be sienų“ (angl. „Moving Images – Open Borders“), kurio nare tapo ir „Scanorama“, Kanuose rinksis į pirmąjį posėdį. Noras priartinti žiūrovus prie Europos kino, atveriant giliausias jo versmes, ir paskatino festivalius burtis į tinklą, siekiantį tapti atsvara vis labiau komercialėjančiam kino laukui.

Nuotrauka: Antonin Thuillier / AFP